Salomėja Neris


SENELĖS PASAKA

Apšerkšniję mūsų žiemos —
Balta, balta — kur dairais —
Ilgas pasakas mažiemus 
Seka pirkioj vakarais.

Apie klaidžią sniego pūgą, 
Saulės nukirptas kasas — 
Apie žąsiną moliūgą, 
Kur išskrido į dausas.

Apie vilką, baltą mešką, 
Burtus, išdaigas velnių, 
Apie vandenis, kur teška 
Iš sidabro šulinių.

Apie trečią brolį Joną — 
Koks jis raitelis puikus. 
Apie Eglę — žalčio žmoną, 
Medžiais paverstus vaikus.

Kaip našlaitė nusiminus 
Grįžo tuščiomis atgal... 
Brenda pušys per pusnynus 
Ir išbrist niekaip negal! —

Pusnynuos nykštukai miega, 
Aukso žuvys po ledu — 
Bėga ragana per sniegą, 
Nepalikdama pėdų.

Našlaitėlė gero būdo — 
O jos pamotė pikta ... 
Bet... senelė užusnūdo. 
Ir jos pasaka baigta.




AMŽINAS KELEIVI

Eitum, prisiglaustum prie peties gegužio —
Ko gi apsiniaukęs — lyg ruduo nykus? 
Balti sodai linksta, soduos bitės ūžia, 
Pinasi ramunės baltus vainikus.

Jaunu kūnu jaučiam drėgną juodą žemę. —
Žmogui darbininkui poilsis brangus. 
O rytoj — su saule! Giedrią dieną lemia 
Blaivas ir spalvingas vakaro dangus.

Laimindama skrenda gero derliaus deivė. 
Tankus vasarojus. Varpa bus brandi. — 
O kodėl tu, žmogau, amžinas keleivi, 
Šioj didžiulėj žemėj vietos nerandi?




RUDENIO VIEŠKELIU

Kojom pamėlusiom vieškelio gruodas — 
Nukrankė varnos vakaro lydimos... 
O kas našlaitei kelią parodys, 
Kur ta ugnelė gimtojo židinio?

Žvarbūs ir vėjuoti debesys rausta. 
Kraupūs vaiduokliai — blaškosi gluosniai. 
Lietūs ir ašaros veidą nupraus tau, 
Pamotė vėtra plaukus nuglostys.

Kam tu išklydai rudenio vieškeliu? 
Ar svetima tau duona pakarto? 
Kur ta ugnelė, kur tavo ieškoma?
Baras, tik baras vėtra už vartų —




BERŽAI

Ir pravirko beržų lapai 
Rudenio gaida — 
Ir į tamsią tolią jūrą 
Plaukė jų rauda.

Ir paklausė jūra: “Ko jūs 
Raudate beržai? 
Ar jum saulės nepakanka, 
Ar lietaus mažai?”

“Debesys lietaus negaili, 
Saulė — spindulių — 
Tiktai žemė, kurioj augam 
Persunkta krauju”.




VISUR AŠ JĄ MATAU

Visur aš ją matau
	su kūdikiu ant rankos 
Apstulbusiom akim
	ir padrikais plaukais — 
Gal rudenio naktis
	ant vėtrų žirgo trankos — 
Gal plieno giltinė
	ją vejasi laukais —

Spygliuotos pertvaros,
	nei sprogstančios granatos, 
Nei kaukianti mirtis —
	jos nieks nesutūrės. 
O kelias tolimas —
	nė akys neužmato 
Pro dujų debesis,
	per sielvarto marias.

Ir nesustos jinai
	prie naujo smėlio kapo 
Ir niekam neįsmeigs
	kryželio ji kuklaus —
Ir žengs ji per kapus, —
	be atvangos, be kvapo — 
Ir prie širdies arčiau
	mažytį savo glaus.

O juk ateis diena,
	kad nebegaus patrankos 
Ir gėdos kruvinos
	pasauliui bus gana — 
Aš ateitį regiu —
	su kūdikiu ant rankos — 
Šviesiom, šviesiom akim
	ir džiaugsmo šypsena.




VĖJAS IR VAIKAI

Jau pranašai linksmų dienų
Kas rytas lanko mus.
Ir vėjas — vėjas is kalnų
Jau beldžias į namus.

Kvatoja vėjas — žino jis,
Kad juodi medžiai bus žali, —
Pro langus skverbias, pro duris:
— Pavasaris jau netoli!

— Ei vaikai! — šaukia jis vaikus,
— Ei, susirinkite visi!
Aš tuoj nupūsiu jums takus, —
Ir žaisite basi!

O vėjau, vėjau — kaip gerai!
Koks tu, pavasari, gražus!
Paliksim langus atvirai,
Kad myli mus mažus!




SKRENDA NEGANDA JUODA...

Skrenda neganda juoda...

Žemės džiaugsmo valanda:
Ties bedugnėm plaštakėlės —
Vienadienės lauko gėlės.

Pienė pievos vidury —
Pasipūtusi — puri.
Lyg ta pienė pasipūtęs
Žaidžia pievoje vaikutis:

— Mano pienė ta papurus, —
Lankstos man žiedų kepurės.
Ir drugiai ties bedugne
Plasta, sveikina mane.

Mano saulė — visada!

Skrenda neganda juoda.

Šliaužia didelis šešėlis.—
Merkias saulė, vysta gėlės.
Sparnų viesulas šiurpus
Pienę baltąją nupūs.

O vaikutis žaidžia vis.—
Neapsakomai žavi
Žemės džiaugsmo valanda.

Skrenda neganda juoda.




KAIP ŽYDĖJIMAS VYŠNIOS

Mūsų dienos — kaip šventė,
Kaip žydėjimas vyšnios, —
Tai skubėkim gyventi,
Nes prabėgs — nebegrįš jos!

Tai skubėkime džiaugtis! —
Vai, prabėgs — nebegrįš jos!
Mūsų dienos — kaip paukščiai,
Kaip žydėjimas vyšnios.




ANKSTI RYTĄ

Anksti rytą parašyta
Daug naujų skambių vardų —
Versių knygą neskaitytą
Nuo rytų lig vakarų.

Žemė kryžkelėm žegnojas —
Ji keleiviam be sparnų
Pavergė dulkėtas kojas.
Aš su saule ateinu.

Anksti rytą baltos laumės 
Laimę lėmė man jaunai —
Ir išbūrė ir nulėmė
Jauna būti amžinai.

Saulė žeria anksti rytą
Daug auksinių valandų.
Rytą auksu parašytą
Savo vardą aš randu.




RUDENIO SAULĖ

Ruduo: saulė, medžiai, gėlės.
Rudenėlį myliu aš.
Ir mane pagriebęs vėjas
Kaip lapelį — neš ir neš.

Slenka debesys lyg vagys.
Susikūprine, pikti, —
Vėjas tyrlaukių nudegęs
Eina saulės pasitikt.

Vėjas rudenio pašėlęs, —
Saulė gintaro plaukais,
Didelių sparnų šėšėlis
Saulę vejasi laukais.

Bėgam rankom susikibę...
Oi, — paliko ji mane!
Ašaros gėlių sužibo,
Gyvos rudenio sapne.

— Neištrūksi, neišbėgsi, —
Švokščia žemė dusdama.
— Su manim kartu gedėsi,
Kol ateis balta žiema.




OBELYS ŽYDI

...O kadaise šventą ąžuolyną
Buvo nuodėmė kirviu paliest...
Juk ne svetima ranka sodino
Ir jaunutį daigą obelies.

Ir ne veltui skiepino senoliai
(Amžina ramybė kaulams jų!)
Medį taip mylėt — kaip tikrą brolį.
Neraškyti vaismedžių baltų.

Kiek audrų per Lietuvą nuslinko,
Su šaknim išraudamos medžius...
Bet pavasariais... kaip akiai linksma,
Kaip šviesu po žydinčius sodžius. —

Kai sukibę rankom — lyg mergaitės,
Krykštaujančios, lengvos — paplasta 
Leidžias į pakalnę obelaitės...
O palaiminta, šalie gimta!